,,Atmintis gyva, nes liudija”. 3 klasės mokiniai Lietuvos istoriją prisiminė piešdami ir užrašydami artimų žmonių prisiminimus apie Sausio 13-ją!
Mano mama 1991 metais sausio 13-ąją su savo tėvais (mano seneliais) svečiavosi Alytuje pas draugus. Mamai tada buvo šešeri metai. Ji labai gerai prisimena, kad tankus, šūvius ir žmonių riksmus pamatė per televizorių. Ji prisimena, kai ekrane moteris šaukė, kad ateina ginkluoti kariai ir staiga ryšys nutrūko. Tada mama labai bijojo, kad tie kareiviai neateitų ir į Alytų.
Titas Kisielius
Man apie sausio 13-osios įvykius pasakojo tėtis.
Tai vyko 1991 metais sausio 13 d. Vilniuje, prie televizijos bokšto. Buvo susirinkę daugybė žmonių su trispalvėmis vėliavomis. Stojo žmonės prieš tankus ir kareivius. Visa tauta buvo vieninga, drąsi ir stipri, nes visi norėjo laisvės.
Esu dėkingas žmonėms, kurie iškovojo laisvę.
Mantas Petraitis
Kruvina Sausio 13-oji daugeliui Lietuvos piliečių iki šiol giliai įstrigusi atmintyje.
1991-ųjų sausį, panaudojant ginklus, buvo planuota atkirsti Lietuvą nuo pasaulio, užgrobti televizijos, radijo, spaudos pastatus, o vėliau kėsintis į Parlamentą. Lietuvos žmonių ryžtas sustabdė agresiją. Tą naktį buvo nužudyta 14 laisvės gynėjų ir sužeista šimtai žmonių. Televizijos bokštas buvo užimtas, bet Parlamento kariškiai užgrobti nedrįso. Nors užgrobti kai kuriuos pastatus ir pavyko, bet greitai sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
Man močiutė pasakojo, kad tai buvo naktis, kai Lietuvos žmonės dainomis apgynė Lietuvos nepriklausomybę.
Martynas Kisielius
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena.
1991 metų ta žiemos naktis buvo labai šalta ir nerami. Lietuvos žmonės plikomis rankomis tą naktį ėjo kovoti už Lietuvos Laisvę.
Mano mama prisimena, kad tą naktį pro langą matė pravažiuojančius tankus. Televizija rodė, kaip sostinėje traiškomi žmonės. Vaikai sausio 14 dieną jau nėjo į mokyklą, taip pagerbė žuvusius Lietuvos gynėjus, kurie savo krauju apgynė Lietuvos laisvę.
Rūta Kvedaravičiūtė
Man apie Sausio 13-osios įvykius pasakojo močiutė.
Sausio 13-osios naktį tankai pradėjo supti televizijos bokštą. Susirinkusi žmonių minia stengėsi nepraleisti tankų ir kareivių. Norėdami įbauginti žmones, tankai traiškė mašinas ir šaudė žmonėms virš galvų. Tačiau žmonės nesitraukė, giedodami Tautišką giesmę drąsiai stojo prieš tankus. Kai žmonės nesitraukė, tada tankai pradėjo važiuoti ant jų.
Lietuvos žmonės tūkstančiais rinkosi prie Seimo ir kitų valstybei svarbių objektų ir savo kūnais dengė pastatus ir vieni kitus nuo tankų vikšrų. Liūdna, kad buvo ir aukų. Gynėjai žuvo dėl Lietuvos Tėvynės.
Lietuviai su malda ir tikėjimu apgynė savo Tėvynę.
Nojus Markauskas
Tėveliai pasakojo, kad 1991-ųjų metų sausio 13-ąją įvyko masinis Lietuvos piliečių pasipriešinimas prieš Sovietų Sąjungos bandymą jėga perimti Vilniaus televizijos bokštą ir kitus objektus. Tada atvyko karinė technika, mieste pradėjo važinėti tankai, ginkluoti kareiviai pradėjo šaudyti į paprastus žmones. Žmonės stojo ginti Tėvynės. Labai gaila, kad žuvo 14 ir buvo sužeista šimtai žmonių, kurie norėjo laisvos Lietuvos.
Emilis Rinkevičius
Sausio 13-oji –labai reikšminga data mano mylimai Tėvynei.
Aš, nors ir nebuvau gimusi, bet daug girdėjau iš savo tėvelių ir močiutės apie tų laikų įvykius.
Lietuva ir jos žmonės, daug metų gyvenę priespaudoje, vieningai nutarė pasipriešinti esamai tvarkai. Žmonės neturėjo jokių ginklų, bet drąsiai ėjo prieš svetimą kariuomenę ir tankus. Sausio 13-ąją ne vienas padėjo savo galvą, gindami Lietuvą. Jie visi savo drąsa ir vienybe iškovojo mums Laisvę.
Aš noriu, kad Lietuva visada būtų laisva.
Gerda Poženčiūtė
1991-ųjų sausio 13 dienos įvykių aš negaliu komentuoti, nes manęs dar nebuvo.
Pasitelkusi šiuolaikines technologijas – internetą ir mobilųjį ryšį – apklausiau giminaičius.
Močiutė pasakojo, kad jos teta (ji gyveno Kaune) prie Kauno radijo stoties tankams langus dangstė lovatiesėmis. Žmonės iš namų nešė storas vilnones lovatieses ir jomis uždengdavo tankams langus, kad kareiviai nieko nematytų. Žmonės buvo pasiskirstę pareigomis: vieni buvo atsakingi už budėjimą, kiti rūpinosi maistu ir gėrimais, treti, patys drąsiausi, ėjo prie tankų.
Dieduko sesuo Angelė prisiminė, kad jos draugai važiavo į Vilnių. Sakė, kad buvo labai baisu.
Močiutės sesuo Živilė prisimena, kai su šeima žiūrėjo žinias ir žurnalistė diktorė Eglė Bučelytė pranešinėjo naujienas. Tuo metu ji pasakė, kad kariai įsiveržė į pastatą ir žinios nutrūko. Visi namiškiai labai išsigando. Kitą dieną sužinojo, kad tankai traiškė žmones.
Mamos dėdė Gintas tada su savo draugais budėjo prie Seimo. Jis prisiminė, kad žmonės buvo draugiški, vaišino vieni kitus arbata. Kad žmonės sušiltų, Vilniuje degė laužai, o valdžios atstovai žmones drąsino, kad viskas bus gerai. Tais žodžiais žmonės tikėjo.
Močiutės sesuo Kristina (jai tada buvo devyneri metai kaip ir man dabar) sakė, kad kartą (lyg sausio 11 d.), kai vyko pamoka, atėjo pavaduotoja į klasę ir kažką pasakė mokytojai. Tada mokytoja pamoką nutraukė ir liepė piešti Lietuvos vėliavą.
Mano artimieji pasakojo, kad šaltą žiemos dieną, prieš 30 metų, sovietiniai kareivių daliniai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Ginti šių objektų stojo taikūs lietuviai.
Aš sužinojau, kad tada labai svarbu buvo išsaugoti ryšio priemones. Štai kodėl kariai puolė TV bokštą, radijo ir televizijos pastatą!
Taigi, nors daug metų praėjo, bet tos dienos įvykiai gyvi visų atmintyje.
Turime būti dėkingi visiems, kovojusiems už Lietuvos laisvę ir mūsų nepriklausomybę, už tai, ką turime dabar.
Kaip gera, kad mes esame laisvi ir nepriklausomi!
Miglė Kyguolytė
